Viryklės

Net ir pati mažiausia maitinimo įstaiga negalėtų išsiversti be viryklės. Pagal viryklės gylį  milimetrais visos viryklės skirstomos į serijas (600, 700, 900).
Viryklės, pagal naudojamą kuro rūšį, skirstomos į:

Dujinės
Degant dujoms išsiskiria šiluminė energija, kuri panaudojama indams su maistu kaitinti. Dujos  naudojamos gamtinės arba suskystintos. Viryklės gali būti pastatomos ant stalo arba su stovu. Taip pat pagal poreikius, apačioje galima rinktis lentyną, orkaitę, šildomą spintelę. Dujinės viryklės gali būti atviros liepsnos ir su ištisiniu kaitinimo paviršiumi (centrinio ir tolygaus kaitinimo). Kaitvietės dažniausiai komplektuojamos su skirtingo diametro degikliais bei skirtingo galingumo. Viryklės uždegimo prietaisas būna dviejų rūšių: pjezoelektrinis (dirba automatiškai) ir elektrinis (reikalinga elektros srovė).
Dar viena dujinių viryklių rūšis, tai viryklės, pritaikytos ruošti kinų maistą. Kadangi reikia išgauti labai aukštą temperatūrą, šios viryklės pasižymi didele galia. Tradiciniai kinų patiekalai ruošiami specialiose keptuvėse išgaubtu dugnu – wok keptuvėse. Wok keptuvės statomos ant specialios atramos.
Pagrindiniai dujinių viryklių privalumai yra greitas įkaitimas iki darbinės temperatūros ir pigesnis eksploatavimas, lyginant su elektrinėmis viryklėmis. Elektrinės

Elektrinėse viryklėse elektros energija paverčiama šilumine energija. Pagal veikimo principą jos skirstomos į klasikines (ištisinė kaitinimo plokštuma arba atskiros kaitvietės), infraraudonųjų spindulių ir indukcines.

Klasikinės viryklės gali būti pastatomos ant stalo arba su stovu. Taip pat pagal galima rinktis lentyną, orkaitę, šildomą spintelę. Labai svarbus parametras yra kaitinimo plokštės galingumas. Kuo jis didesnis, tuo greičiau pasiekiama reikiama darbinė temperatūra. Klasikinės viryklės gali turėti ištisinį kaitinimo paviršių arba atskiras  (lokalias) kaitinimo zonas. Atskiros kaitinimo zonos gali būti apvalios arba kvadratinės. Kaitinimo plokštėje jos montuojamos hermetiškai, kad būtų higieniškas eksploatavimas ir lengva priežiūra. Dėl higieniško eksploatavimo ir lengvos priežiūros kaitinimo plokštėje jos montuojamos hermetiškai. Tačiau ant tokių viryklių sunku perstumti puodus nuo vienos kaitvietės ant kitos. Šią problemą galima išspręsti papildomai užsakius intarpus. Pasirinkus viryklę su ištisiniu kaitinimo paviršiumi, kaitinimo plokštės joje bus sumontuotos nehermetiškai. Dažniausiai kaitinimo plokštės būna pagamintos iš ketaus. Tarp kaitinamųjų plokščių yra tarpeliai, o po plokštėmis ištraukiamas skardos dėklas – stalčius nešvarumams surinkti.
Tiek infraraudonųjų spindulių, tiek indukcinės viryklės turi stiklo keraminę kaitlentę. Pirmoji kaitinama infraraudonųjų spindulių srautu, antroji – sukuriant elektromagnetinį srautą. Šios viryklės neturi kaitinimo elemento, tačiau maistą gamina daug greičiau nei dujinės ar bet kurios elektrinės viryklės. Ant stiklo keramikos kaitlentės yra pažymėtos kaitvietės. Po jomis įrengtos indukcinės ritės, kurios sukuria elektromagnetinį lauką. Šis laukas labai efektyviai ir greitai kaitina tik metalinių indų dugną. Patys indai ir yra maisto gaminimo šilumos šaltinis. Indukcinės viryklės labiau taupo energiją ir laiką nei tradicinės elektrinės ar dujinės viryklės, tačiau didžiausias jų minusas – nemaža kaina.